SHaDoW pasireiškia

Čia aš krausiu savo foto, darbus, piešinius ir visa kita.

Na gi. Dėk savo darbus įdomus bus pažiūrinėt ir paskaitinėt. Dėk dėk... Žinau kad gražias eiles moki kurt tai ir parodyk.

P.S. Dar įdėk savo piešinių nes nemačiau niekada taviškių.

Nu gerai jau gerai

Va, naujiausias mano darbas:

Rytas.
Toks ūkanotas, toks pilkas ir be nuotaikos.
Tarsi dangus būtų baisiai dėl kažko nusiminęs, ir dėl to toks apniuręs.
Užsitraukiu striukę, nes ta dangaus bloga nuotaikai mane jau nervina.
Vis žingsniuoju ta pilka gatve.
Pravažiuoja pilka mašina.
Pilkas dangus.
Pilka gatvė.
Pilka mašina.
Štai, atvažiavo autobusas.
Pilkas.
-------------------------------------------------------------------
Einu keliuku į žirgyną. Pradėjo smulkiai kranpsnoti lietus.
Pilkas jis.
Žiemos laukai, visos žolelės, apsitraukusios pilkumu, tarsi slėpdamosis nuo žiemos artėjančių šalčių.
Nekenčiu žolės.
Einu, ir minau ją kiek galėdama. Ir vien dėl to, kad ji ne žalia, o kažkokia pilka.
Nekenčiu pilkos spalvos.
-------------------------------------------------------------------
Įeinu į arklidę. Nieko naujo. Liūtas su Liepa mezga romaną per gardo grotas, Audros kumeliukas nori išlįsti į lauką ir domisi arklidės gyvenimu. Visi kiti žirgai, tarsi, užburti tos blogos nuotaikos lindi savo garduose ir savo arkliškame gyvenime, ir nedrįsk jų užkalbinti.
Tačiau, ten, toli, arklidės gale, kažkas iškišo nosį ir smalsiai dairosi.
" Įdomu, kas ten?"
Ir prieinu.
Pradarau gardo dureles ir įeinu.
Žirgas apžiūri mane tokiu susidomėjusiu žvilgsniu.
Aš ją irgi.
Tikriausiai ji šiandien pirmas ne pilkas mano regėtas daiktas.
------------------------------------------------------------------------
Kita diena žirgyne. Saulė šviečia, tiesiog ridinėjasi žeme, bet man pilka.
Pilka, nuo tada, kai netekau savo kumelės.
Pilka nuo tada, kai ją išdaviau.
Pilka nuo tada, kai viskas pasidarė pilka...
Visgi įdomu dar kartą užsukti pas tą kumelę į gardą.
Ji stovi tokia rami, ir regis, trokšta susidraugauti.
Įeinu į gardą, ir ji pasitrina galvą į mane.
Aš ją paglostau, ir kažkoks ryšys, jaučiu, užsimezga.
-------------------------------------------------------------------------
Rytas.
Toks nuostabus, pilnas gyvybės.
Pilnas paukščių čiulbėjimo.
Einu gatve.
Pakelės žydi nuo pienių gausos.
Pravažiuoja mašina.
Žalia.
Sustoju stotelėj ir laukiu autobuso į žirgyną.
Jis atvažiuoja.
Geltonas.


Dėl piešinių- neturiu skaitmeninio fotiko, tai ir nėra kaip įmest

Gražus kūrinys...
P.S. Nepavydžiu dėl fotiko.

Eilėraštis kaip mano lietuvių mokytoja pasakytų:meno šedebras dėl kurio galėtų maironis karste apsiversti.Šeip gili mintis reikia įsijausti.

O Dieve Čia geras, VIlyte Prajuokinai xDD

Ačiū

Čia rimtas ji dažnai man taip sako arba maironis arba koks nors rašytojos.

Gezė ta jūsų mokytoja

Tu- visada būsi su manimi.
Aš- visada būsiu su tavimi.
Nebus tokios dienos, ir pripažink tai, juk tu žinai, tikrai žinai, nebus to.
Mes visada būsim drauge.
Kas buvo- pražuvo.
Dabar esu tu ir aš.
Dvi širdys, dvi sielos, du kūnai, trokštantys visada būti drauge.
Visada.
Visada ir niekada neišsiskirti.
Kaip paukštis negali gyventi be žydrųjų padangių, kaip žuvis be plačiųjų ežerų, kaip elniukas negali be mamos, taip mes negalim be viena kitos.
Ir, pripažink, tu tai žinai.
Tu tai tikrai gerai žinai.
Ir tai, po velnių, tikra tiesa...
Stengiaus, neprisirišti, nes ateis ta diena, ir tu žinai.
Žinau ir aš.
Ateis ta diena, kai iš paukščio bus atimta žydroji padangė...
Ir tu žinai.
Ir nieko čia nepakeisi.
Bet vistiek, aš būsiu su tavimi.
Mes neišskiriamos.
Siela, mintimis, svajonėmis.
Mes amžinai būsim drauge.
Nors ir jau ne išoriniu, bet vidiniu pasauliu.
Iš paukščio bus atimta padangė, sparnai.
Bet norai, viltys, svajonės- niekada.
ir pripažink, TU, tai tikrai gerai žinai.

Naujausias mano darbelis. Jokių gilių apmąstymų- vienas du, kas liejosi iš širdies ir iš sielos .

Gražus kūrinys tik gaila kad nesirimuoja. Jei rimuotusi būtų išvis Super, o šeip tai tikrai gražus.

Ačiū
Čia jei ką, ne eilėraštis yra, rimuotis jis neturi.
Čia miniatūra ar kažkas tokio